siulpstauti

siùlpstauti, -auja (-auna Pun), -avo intr. DŽ¹ 1. žr. siulpstyti 1: Jei geri, tai gerk, o tai siùlpstauna pasiėmęs, net žiūrėt gaila Pv. 2. seilę ryti (iš didelio noro), garsiuotis: Valgau obuolį, o ji žiūro ir siùlpstauna – matau, kad nori Pv. 3. Lš balsu gailėti, pavydėti: Tokia jo dovana – siùlpstauna duodamas Sn. Gyvena juodu, ir tiek, suteikia, kad žmones net siūlpstauna LTR(Al). 4. verkti, verkšlenti, bėdoti: Pavogė žmogu arklį, tai dar̃ tik siùlpstauna, nežino nei ką daryt Al. Petras siùlpstav[o], siùlpstav[o], ka autobusas iš panosės nubirbė Pv. Siùlpstauk nesiùlpstavęs, vis tiek tas pats Krkš. ║ [i]raudoti, apverkti (mirusįjį): Žiūrėk, žiūrėk – gyvas buvo, tai gyvatėm leido, o kap numirė, tai siùlpstauna atsisėdus Pv.